Barjerinės kompetencijos

Pastarosiomis dienomis, ar tai mėnesiais, ar tai metais kaip reikiant užsisvaigau apie barjerines kompetencijas. Kaip savo įkvėpimą vienareikšmiškai nurodau Bretą Victorą aka @worrydream, konkrečiai jo straipsnius Learnable Programming ir Kill Math.

Ir tiesą pasakius, tai, kad šį žmogų viešumoje linkstama priimti kaip neišbaigtomis idėjų abstrakcijomis besišvaistantį utopiką, man tik patvirtina, kad įkvėpimo šaltinį pasirinkau teisingai.

Šis įrašas yra redaguotas. Plačiau apie tai čia.

Kas tos barjerinės kompetencijos?

Tarkime, norime atlikti kažkokį veiksmą X, tačiau neturime tam įgūdžių. Žinoma, galime juos įgyti. Barjeriniais šiuos įgūdžius (kompetencijas) vadinsiu tada, kai visuomenė (ar jos dalis) turi galimybes nukreipti savo pastangas visuotiniam veiksmo X palengvinimui, kad šis jokių įgūdžių nereikalautų išvis, ar beveik išvis. Tačiau šių pastangų nenukreipia.

Žodžiu, turime dilemą, ar geriau orientuoti tas pastangas į tą visuotinį palengvinimą, ar ir toliau tikėtis, kad kiekvienas, kam reikės, tuos įgūdžius įgis. Prioritetų, galios ir panašių dalykų klausimas.

Turėjau paminėti, kad šitą terminą išbūriau iš lygaus oro.

Raštingumo pavyzdys. Trumpai drūtai, į raštingą visuomenę yra du keliai: arba ilgas ir nuobodus kiekvieno visuomenės nario prusinimas šiuo klausimu, arba… rašybos supaprastinimas iki trivialios. Suprantu, kad čia baisiai įžūlus pavyzdys, nes visi, kam teko tos rašybos ilgus metus mokytis, pasidarė bona fide išvadą, kad yra kažkokia giluminė prasmė turėti sudėtingą rašybą. Na, jos nėra. Ir čia nėra kažkokia išsišokusi mano nuomonė.

Patausosiu jums literatūros skaitymus: žmonės visiškai nejučia dalyvauja (sakytinės) kalbos kitimo procesuose, čia ypač svarbūs yra kitimai pagal jaunagramatikių modelį. Rašyba, tuo tarpu, bene visada sąmoningai standartizuojama, ir perstandartizavimo yra vengiama, nes, vis dėlto, yra kaštai. (Be to, turbūt tai, kaip konkrečiai veikia tie garsiniai kitimai pagal JG modelį, dar papildomai apsunkina dėmesio atkreipimą į neatitikimus tarp kalbos ir rašybos.)

Taip kalba ir rašyba atsilieka viena nuo kitos. Nedaug kas tai žino už lingvistinių ratelių ribų, bet iš tiesų standartizavimo metu rašyba bene visada būna parenkama triviali. Niekas tyčia jos nekomplikuoja.

Tačiau grįžkime prie barjerų. Žodžiu, panašu, kad rašybos (bet ne rašymo) įgūdžiai yra barjeriniai, nes jei visuomenė imtų toleruoti “neraštingumą”, t.y. rašymą pagal trivialias taisykles, tuomet visi savaime taptų raštingi. Mokymosi našta atkristų kiekvienam visuomenės nariui, bet visi vis tiek būtų pasiekę jiems rūpimus “behavioral objectives”, kurie šiuo atveju yra, na, gebėti rašyti, ir gebėti tai daryti nejučia neperduodant sau nepalankių socialinių ženklų (rašybos klaidų).

Web development’o pavyzdys. Kas nori išmokti kurti interneto puslapius ir aplikacijas, turi išmokti maždaug 5 stambias mašinines kalbas, iš kurių bent 2 yra programavimo. JavaScript, SQL, greičiausiai dar atskira serverinė (kad ir Python); HTML, CSS. Dar laukia visa suderinamumų pekla – reikia bent pusėtinai būti įsiminus, kurie naujesni HTML, CSS ir JS elementai veikia kuriose naršyklėse. Ir išmokus visa tai, visos šios technologijos pereis į naujas versijas. Tad mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.

O užtektų vienos neblogai apgalvotos ir prižiūrimos kalbos. Nereikėtų net jos visuotinio palaikymo, nes juk galime eilinį kartą transpiliuoti į tai, ką reikia. Ir vis dėlto, web developeriai šiandien kemša į galvas turbūt kažkur dešimtkart daugiau, vien tam, kad apeitų grynai istorinio kuriozo padarinius.

Tačiau čia kontroversiškiau nei su rašyba, nes nežinia, kiek iš tiesų įmanoma visų šių barjerų išvengti, jei viskas vystoma demokratijos sąlygomis.

Way to go, Ignai, pamiršai dizainerius. Ne, su viena kalba neišeis. Dvi, gerai?

Paskelbta 2018-01-15