Kaip yra, taip ir turi būti

Tas, kuriame aš stebiuosi, kokia nepatogi yra hipotezė, kad galbūt intelektiniai pasiekimai yra nemenkai apspręsti genetiškai. Jei kada ji susilauktų rimto empirinio palaikymo, ko gero nuvilnytų moralinė krizė. Žodžiu, atrandu darvinistinį gumulą savo gerklėj – na, geriau vėliau nei niekada. Taip pat nusistebiu, kodėl švietime vengiama investuoti į pačią didaktinę metodiką (paaiškinimus, metaforas, iliustracijas, užduočių formatus ir kt.), tarsi jos tobulinimas negalėtų duoti rezultatų. Ir vėlgi, po visų nusivylimų su visokiomis New Math ir kiekvienos naujos programavimo paradigmos užnešamomis revoliucijos bangomis informatikos švietime, tokia laikysena mažų mažiausiai suprantama.

Šis įrašas yra redaguotas. Plačiau apie tai čia.

Intelektas?

Odos spalva, įgalumas, lytis, orientacija, … – kažkaip darau prielaidą, kad šitas sąrašas su laiku pildosi ne iš lempos, o pagal kokį bendrą moralinį principą, kurio loginė struktūra yra aiški ir anaiptol ne ad hoc.

Nediskriminuoti žmonių pagal tai, kas anapus jų valios, pagal tai, ko jie neužsitraukė ir neužsidirbo, ko jie nesirinko. Aš, be jokios abejonės, visus iki šiol išryškėjusius šio principo atvejus stengiuosi praktikuoti.

Bet jei šitas principas skamba bet šiek tiek į tą pusę, tai kaip tuomet su intelektu? Jis gi stipriai determinuotas genetiškai ir mažai kintamas per gyvenimą.

Aš rimtai. Kuo jis čia kitoks?

O juk be galo populiaru aukštesnio intelekto žmonėms elgtis taip, tarsi jie būtų kažkaip uždirbę šitą savo rodiklį. Po velnių.

Pastarasis sentimentas mane lanko neretai, bet į mokslą čia apeliuoti taip drąsiai neturėjau. Pripažinkime, užsiimant savišvieta lengva susirankioti skirtingas tyrėjų pozicijas kokiu nors klausimu, bet ne ką mažiau svarbi ir sunkioji dalis – atrasti, kaip visos tos pozicijos susibėga į gyvą, mokslinėje bendruomenėje tvyrantį konsensusą.

Kaip dabar suprantu, psichologijoje kol kas išvis susilaikoma nuo išvadų, kiek iš tiesų paveldimasis intelekto komponentas apsprendžia intelektinius pasiekimus. (Kitaip sakant, ką, atsiribojant nuo visų operacionalizuotų apibrėžimų, reiškia tas matavimams pasiduodantis IQ? Ar išvis ką nors reiškia, kai nekalbama apie labai grubius to IQ skirtumus?) Tad susilaikyti nuo išvadų turėčiau ir aš.

Ar turėčiau į šitą situaciją žvelgti kaip į vieną iš tų atvejų, kur žmogiškieji principai, sąvokos ir kitkas, pernelyg velkami iš savo standartinės vartosenos tiesiog palūžta?

Nežinau, ką daugiau tiesiai į šią siurrealistišką temą pasakyti. Ta proga, keletas ekskursų. Tokia mokslinė fantastika čia įvyks.
## Generalinis intelektas ir intelektiniai gebėjimai Žodžiu. Būtent [generalinis intelektas](https://en.wikipedia.org/wiki/G_factor_(psychometrics)), rodos, yra stipriai determinuotas genetiškai. Kaip suprantu, savo ruožtu generalinis intelektas nemenkai determinuoja intelektinius pasiekimus. Tai yra žiauru, ir tai pripažinti yra nejuokingai sunku. Bet jei jau pripažįstame šitos situacijos groteskiškumą ir drįstame apie tai mąstyti rimtai, tai paklauskime, ar šita antroji determinacija/koreliacija neslepia kokių papildomų kintamųjų?

„Pataikavimas beraščiams“

Viena mano lietuvių kalbos mokytoja, kalbėdama apie skyrybos taisyklių supaprastinimą, pasakė kažką apie „pataikavimą beraščiams“.

Na, bet mes turėtume pataikauti beraščiams. Man tai skamba kaip tauri labdara, o ne kažkoks veidmainiškas populizmas.

Gebėjimas nebe šiaip rašyti, bet ir taisyklingai „spellinti“, mano galva, nėra jokia kompetencija. Jis tik inicijuoja į kažkokį elitinį klubą. Nematau, kokią dar funkciją jis apskritai gali atlikti.

Apgailestauju, čia labai jau lengva sutrikdyti skaitytoją. Lingvistikoje iš tiesų priimta teigti, kad pakeitus rašybą visai likusiai kalbai nenutinka nieko; kita vertus, tai ne pirmas ir ne paskutinis mokslinis faktas, kuris politiniuose sprendimuose randa vietą tik gerokai vėliau.

Suprantu, kad kai raudama apie tai, kaip menksta raštingumas, kažkaip implikuojama, kad tai vienas iš kažkokios bendresnės krizės padarinių. Kitokia interpretacija tiesiog logiškai nederėtų su pačiu raudojimu.

Bet, kaip suprantu, nėra jokių simptomų įtarti tai bendresnei krizei, ir šiuo klausimu apsigauna bene kiekviena karta, tai duodame išsiraudoti ir judame toliau.

O dabar tekstas yra vis dažniau rašomas ant kažko išmanaus. Jei mums pernelyg savęs gaila, kad galėtume tiems „beraščiams“ rašyti tiesiog taip, kaip jie girdi, tai dabar galėtume to net nematyti, nes tie išmanūs dalykai patys perrašytų taip, kaip mums patinka. O kai akys nemato, juk ir širdies neskauda.

Kieti riešutėliai

Ir štai, visa tai atveda mane prie tokio klausimo apie švietimo vaidmenį.

Kaip manote, ar gali švietimas tiek patobulėti nuo savo esamos būklės, kad generalinis intelektas beveik nustotų lemti intelektinius pasiekimus?

Kitaip sakant, kaip Salmanas Khanas žėrinčiomis akimis pasisakė, jūs galėtumėte išmokti bet ką. (Beveik nepriklausomai nuo savo genetinės loterijos rezultatų.)

Taip, žinau, toks teiginys šokiruoja, bet už „sunkiai įsisavinamų konceptų“, kaip kad programavimas ar matematinė analizė, stovi bent dvi šalys, kurios atsakingos už tą sunkumą. Kai konceptas neįveikiamas, tai arba mokinys prastai kremta, arba mokytojas prastai šeria.

O aš esu beviltiškas mokinukų apologetas. Man atrodo, kad tie konceptai būtų įveikiami, turėtų papildomai pasistengti 90% švietėjai ir 10% mokiniai.

Turbūt visa tai vertėtų perfrazuoti kaip klausimą, kuris nebūtinai retorinis: ar tikrai žinome, kad mūsų didaktinė metodika tiek optimali, kad sunkiai įsisavinamus konceptus turėtume paskelbti savaime sudėtingais, užuot toliau tobulinę metodiką?

Vis dėlto manau, kad būtent čia, šioje įrašo vietoje apsvarstau kažką apčiuopiamo, nepaisant perdėtai kategoriško tono. Iki tol aptakiai mano vartotą žodį „intelektas“ turbūt ir galima redukuoti iki tų situacijų, kai klasėje (ar auditorijoje) konceptą vieni įsisavina tuoj pat, o kitiems jis lieka neprieinamas. Žinoma, vargu, ar šie atvejai taip gerai nuspėjami iš vieno skaičiuko.

Manote, kad mūsų mokytojų ir vadovėlių pateikiami paaiškinimai, iliustracijos, metaforos šiandien veikia maždaug optimaliai, ir kad patobulinti švietimą galima jau tik kažkokiais minkštais psichosocialiniais aspektais? Manau, tai netiesa.

Taip, tas genetinis intelekto komponentas, pagal subjektyvius praktikierių įspūdžius, tarsi ir riboja sudėtingumą konceptų, kuriuos žmogus pajėgus priimti.

Bet konceptai duodasi skaidomi, ir tas skaidymas, mano galva, yra ypatingas menas. Prastai suskaidytas konceptas nesusikombinuos į visumą, nes dėmesys nebus nulaikytas. Gerai suskaidytas konceptas susikombinuos į visumą, nes turės korektišką atpildo struktūrą – mokiniams ir iki galo nesukonstruotas konceptas jau atrodys naudingas ar kitaip patrauklus. Aišku, šitas veiksnys – dar tik pati pradžia.

## Išplėstinė kognicija Moksluose tai dar daug ką ir tiesiog įsiminti reikia, ne vien tik gerai virškinti konceptus. Bet šita problema dvelkia trivialumu. Reikės ir įsimins, visą gyvenimą jie tam turi. Ko neįsimins, tai koks nors Google Glass prireikus parodys. O tam dvylikos metų langelyje leiskite naudotis špargalkėmis ir vertinkite svarbesnius dalykus.

O pasakyti, vis dėlto, reikėtų

Pridedu standartinį disclaimerį, kad aš čia vapu velniai žino ką. Visi, kurie žino geriau, yra kviečiami komentaruose užginčyti mano teiginius.

Kita vertus, mane nustebino, kiek mažai pavyko rasti internete apie intelektą kaip apie diskriminacijos kriterijų.

Keistoka.

Ir apskritai, žmonės taip lengvai įtiki, kad kaip yra, taip ir turi būti.

Neįtikėti tuo irgi bėda. Juk dažnai netobuli dalykai, kurie atrodo tarsi kažkieno nevykę sprendimai, iš tiesų pasirodo esą kažkada padaryti įtempti kompromisai tarp kelių variantų, kurių visi buvo su savais trūkumais.

Paskelbta 2018-01-13