Lietuva, liūdnosios statistikos ir MAOI mįslė

Jei koks informuotas medikas ar farmaceutas prasuks pro šį įrašą, labai prašysiu nušviesti šią mįslingą Lietuvos situaciją. Ačiū.

Žodžiu, dabar prie šio darganoto reikalo. Apie Lietuvos savižudybių statistiką visi žinome.

Galiu klysti, bet rodos, didelė dalis savižudybių sietinos pirmiausia su kraštutiniu dvasiniu skausmu, o šis, pagal visą logiką, apčiuopiamoje dalyje atvejų sietinas su (unipoline) klinikine depresija.

Be abejo, klinikinės depresijos gydyme medikamentai yra tik dalis istorijos, kaip kad ir jos genezėje biocheminis analizės lygmuo yra tik dalis istorijos, svarbu yra visas biopsichosocialinis kontekstas ir panašiai.

Gražu, bet kai kalbama apie savižudybes, ir kalbama apie sunkias ligos formas, šitą dainelę galima pamiršti. Nuoširdžiai nesuprantu, ką maniškiame Facebooko sraute veikia visokiausių politikų riterystės akcijos, kai tuo tarpu Lietuvoje prieinamo medikamentinio gydymo situacijoje žiojėja kad ir ne milžiniška, bet akivaizdi skylė.

Juk, rodos, bent unipolinės depresijos gydyme, žingsnį nuo kraštutinai ir nevaldomai sunkios ligos formos iki kontroliuojamai sunkios ligos formos žengia vaistai, ir būtent jie, ir taškas.

Pasakius tai, negali žmogus nesistebėti, kad Lietuvoje neprieinami (išregistruoti arba niekada neregistruoti) paskutinės eilės medikamentai unipolinei depresijai gydyti – MAO inhibitoriai: fenelzinas, tranilciprominas, selegilinas ir panašiai.

Užsienyje, kai liga sunki, o joks medikamentinis gydymas nėra sėkmingas, imamasi šių opcijų. Kas paaiškins, kokio veiksmo imamasi Lietuvoje, kai taip įvyksta? Pageidautina, veiksmo, netapataus skėsčiojimui rankomis:

Depresijos gydymo metodika

Beje, taip, MAO inhibitoriai yra rizikingi, jei vartojami nesilaikant atsargumo nurodymų. Tačiau čia niekas nekalba apie jų dalinimą tarytum saldainių, ar skyrimą be stacionaro priežiūros apskritai. O kas be ko, šie vaistai jau kuo, bet efektyvumu tai pasižymi. Iš jų atsako sulaukiama beveik visada.

Čia yra kalbama apie opcijos turėjimą, kai pasitaiko atvejis, kada niekas kitas neveikia. O tokių atvejų šioje klinikinėje srityje net nepavadinsi retenybe.

Tai kame reikalas?

Paskelbta 2018-01-08