Matematikai, švietimas ir prietarai

Kas paaiškins, kodėl matematikai į švietimo reikalus vis atsineša tokių keistų įsitikinimų?

Šis įrašas yra redaguotas. Plačiau apie tai čia.

Dievaži, mane tai verčia dėl šių žmonių nerimauti. Jau nebesuskaičiuosiu, kiek matematikos mokytojų ir dėstytojų akivaizdžiai atrodo šventai įtikėję, kad jei dėstydami pamoką (paskaitą) bent viename žingsnyje (!) sulaužys matematinio griežtumo įžadus, nutiks kažkokia katastrofa.

Ta prasme, be abejo, matematinis griežtumas yra pačios srities modus operandi ir šiaip apibrėžiantysis bruožas. Jei kažkas nebūtų matematiškai griežta, tai tiesiog vadintume kitu vardu, nei matematika. Bet…

Bet kas, po paraliais, pasakė, kad šiukštu draudžiama naudoti intuicijas net tarpiniuose dėstymo žingsniuose, net tam, kad galutiniame rezultate būtų lengviau pasiekti tą patį matematinį griežtumą? (Tie žmonės tarytum įsisavinę tą matematinio griežtumo sąvoką kažkokia įdomia kompulsine forma, kai tai anaiptol nėra vienintelis kelias.)

Papildymas, 17 d. 20:50. Paaiškinu, kodėl redaguodamas išmečiau pusę šito teksto: gerbiamas prof. R. Norvaiša niekuo neužsitraukė tokių barbariškų komentarų iš mano pusės, ir aš skolingas jam atsiprašymą.

Tas jo puslapis irgi yra tinklaraštis – ne publikacija, ne knyga. Be abejo, jis ten rašo užgriebdamas temas tokiomis proporcijomis, kokiomis nori, nes tai jo tinklaraštis, ir ačiū jam už jį.

Džiaugtis turėčiau, kad žmogus rūpinasi dalyko švietimu anaiptol ne iš reikalo. O dabar iš kažkokio esą perdėto dėmesio vieniems, bet ne kitiems problemos aspektams generuoju visokį šmeižtą. Šakės.

Kas nutiks? Dievulis nudės kačiuką? Ne, blogiau! Mokiniai išleps!

Šitas archajinės protopsichologijos reliktas yra stačiai kraupus. Matematika – tarsi askezė, tarsi kažkokia vienuoliška dorovės forma. Negalima rodyti intuityviojo kelio, nes kai pamatys, kad toks egzistuoja, nebenorės kitaip!

Ir tiesiog yra graudu žiūrėti, kas yra daroma su matematinės analizės pradmenimis 12 klasėje. Tai yra tarytum šito farso kulminacija. Patekus į rankas vadovėliui atsiduriu ant ašarų ribos. O tada nueinu į [R. Norvaišos puslapį](http://norvaisa.lt/) ir apsižliumbiu galutinai. Dabar turbūt situacija pasikeitė, bet mano laikais, prieš keletą metų, mokytoja(s) kaip ir turėjo pergrūsti mokiniams per gerkles visą Cauchy ir Weierstrasso _epsilon-delta_ litaniją iki tol, kol gaudavo iš savo palovės demonų leidimą ištarti žodį „išvestinė“. Jūs turbūt nujaučiate, kaip tai kenkia paties švietimo proceso efektyvumui. Na, iš tiesų, visos negrūsdavo, ji ten jau buvo pastebimai apkarpyta kažkokių medinių intuicijų naudai. Medinės turbūt todėl, kad pakankamai matytųsi, kad ne iš gero gyvenimo vadovėlių autoriai jas rašo. Bet tada R. Norvaiša paaiškina, kad nevalia nieko karpyti jokių intuicijų naudai, o esą reikia pateikti ne laukinę Leibnizo-Newtono stiliaus išvestinę, o [demo versiją](http://norvaisa.lt/matematika/mokykline-matematika/mokyklines-matematikos-turinys-isvestine/), kuri būtų funkcionali būtent tiek, kiek mokiniams reikia, bet lengviau suvaldoma įrodymuose. Trūksta žodžių. Nuoširdžiai manau, kad būtent toks mąstymas ir yra didžioji matematikos švietimo problema. Na, ne analizės pradmenys, bet visi šiti prietarai, edukuojančių matematikų šventai išpažįstami, nors ir neįsisąmoninti.

Bet aš turbūt taip prakaituoju dėl šito, nes pats klaidingai matau situaciją. Jei galite, paaiškinkite geriau – labai ačiū.

Paskelbta 2018-01-11