Nebylūs įsitikinimų šaltiniai

Kodėl prireikia griauti visokius (šiuolaikinius dalykinius) mitus? Kaip jie išvis atsiranda, jei jų neįmanoma akivaizdžiai atsekti į jokį pirminį šaltinį? Vėlgi, spekuliatyvi atsakymo paieška – jei žinote nespekuliatyvių atsakymų, maloniai kviečiu pasidalinti.

Pavyzdys su pasikartojančiomis „ledkalnių viršūnėmis“

Figūriškai kalbant: kai būni pamatęs daug stirksančių ledkalnių viršūnių, bene neišvengiamai susidarai įspūdį, kaip atrodo pats ledkalnis, nors nė karto jo nematei. Tai greičiausiai nebus pilnas vaizdas, greičiau paskirų bruožų rinkinys, bet ir šis rinkinys gali savaip išsidėstyti kažkieno „žinių žemėlapyje“ ir paveikti tolimesnį pasaulio pažinimą.

Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad populiariai platesnei auditorijai pateikiami žodžio kilmės aiškinimai yra ženkliai supaprastinti. Dažniausiai juose nurodomas tik to žodžio, istorinio darinio, pamatinis žodis ir iškeliamas daikto pavadinimo motyvas, nurodoma pirminė žodžio reikšmė. Nespecialistui gali pasirodyti, jog tai ir yra svarbiausia etimologijos užduotis – terasti garsiškai panašų giminišką žodį, kuris galėtų būti dominančio žodžio pamatu ir juo remiantis atskleisti vidinę pavadinimo motyvaciją. Tačiau toks traktavimas iš tiesų grąžina etimologiją į jos priešistorės laikus ir artėja prie pseudoetimologijos.

(B. Kabašinskaitė, Etimologijos metmenys, 2014, p. 22, paryškinimas mano)

Etimologijomis, beje, vadinami šiti dalykai:

Tačiau jos čia tik pavyzdžio sumetimais.

Pasirodo, žmonės, daug kartų pamatę veiksmo rezultatą, patys kartais susidaro įspūdį apie to veiksmo esmę, ir galbūt net atlieka tą veiksmą pagal savo įsivaizduotą esmę! (Aš nesipiktinu, čia nuoširdus atradimo momentas.)

Įdomiausia, kai tai įvyksta apie tą veiksmą nieko neperskaičius ir galbūt net nesužinojus jo pavadinimo.

Pavyzdžiui, perskaitome tokią etimologiją: senestopatija < lot. sensus + sen. gr. pathos ‘pojūtis + kančia’. Tiesiai iš a. a. prof. Dembinsko et al. vadovėlio, galbūt tai perrašyta iš dar kitur. (Nesusidūrusiems su lingvistika: tokia etimologija akivaizdžiai neįmanoma.)

Tačiau nieko tokio, medikams taip ar anaip gal bus lengviau atsiminti, teisinga ar klaidinga ta etimologija. Aš stebiuosi pačiu būdu, kuriuo šitaip kartais įgyjamos elgsenos ir įsitikinimai.

Pavyzdys su temų skirstymu į potemius

Ankstesniame pavyzdyje tiesiog paantrinau doc. Kabašinskaitės įžvalgą, kuri, mano galva, labai stipri.

Dabar pereinu prie nuosavų samprotavimų.

Manau, kad aptariant kokią nors temą ir išskirstant ją į potemius, sudaromas įspūdis, kad kiti įmanomi (tame skirstyme nepaminėti) potemiai būtų nesvarbūs, kad apie juos ir nėra ko įdomaus pasakyti.

Ar mokinys, pamatęs tokią skyriaus turinio lentelę, nuspręs, kad kitokių lygčių negali būti? Žinoma, ne.

Tačiau negaliu atsiginti minties, kad kažkokia prigesinta forma šis efektas suveiks.

Mažų mažiausiai, vadovėlio (ar ugdymo programos) autoriai prasmingai atrinko tokias lygčių rūšis. Jei panašus sąrašas kartojasi per įvairius vadovėlius, manau, galima susidaryti tvirtą įspūdį, kad tai labai apgalvotas atrinkimas.

Jei žmogus, baigęs mokyklą, iš esmės nebesusidurs su matematika, manau, jis nešiosis nuostatą (kad ir 99% atvejų jam visiškai nerūpimą), kad kitokios lygtys arba retai pasitaiko, arba labai sudėtingai sprendžiamos, ar kokią panašią.

Pavyzdys, kai skatinama diskutuoti

Pripažįstu, praeitas pavyzdys – iš silpnųjų. Apskritai, man atrodo, kad pats efektas yra svarbus ir neretai pasitaikantis, bet neradau jam labai iškalbingo pavyzdžio.

Dabar toks iš akivaizdžiųjų.

Čia sudaromas įspūdis, kad klausimas yra atviras, juk taip?

Jei žmogui tema neturi pernelyg didelės asmeninės svarbos, greičiausiai jis nuspręs, kad nieko autoritetingo šia tema ir nėra pasakyta, o galbūt net kad išvis nėra būdų šia tema pakankamai vieningos tiesos.

Apibendrinimas

Kaskart paminėdavau, kad tokie mechanizmai, ko gero, yra efektyvūs tik tada, kai žmogui konkreti tema pernelyg nerūpi.

Ir vis dėlto, žmonės pasisako ir apie temas, kurios jiems nerūpi, ir į kurias jie nėra savarankiškai gilinęsi.

Net jei ir nepasisako, man atrodo, kad „žinios“, įgytos tokiais mechanizmais, kaip kad pateikta pavyzdžiuose, gali sudalyvauti ilgose samprotavimo grandinėse, kurios užsibaigia visai netikėtais rezultatais. (Pavyzdžiui, kad visuomenės grupei X reikia sumažinti finansavimą.)

Ir, žinoma, spėju, kad šie šiuolaikiniai dalykiniai mitai čia gali turėti lemiamą reikšmę. Kitaip sakant, jei ne jie, galutinė išvada nebūtų prieita.

Tai va.

Šiuo įrašu tik bandau duoti pavadinimus dalykams, kurie kirbėjo galvoje jau kuris laikas. Galbūt ilgainiui tai padės susivokti konkrečiuose dalykiniuose mituose, kurie man rūpi. Gal netgi ne tik man.

Paskelbta 2018-02-03