Dar vienas požiūris į kalbos norminimą

Nes kodėl gi nepradėjus tinklaraščio ironijos prisunktu demagogijos daviniu?

Gretutinės studijos


Šis įrašas yra redaguotas. Plačiau apie tai čia.

Dar neseniai buvęs VU FilF dekanas doc. A. Smetona yra pasisakęs:

Aišku, yra savitų stiliaus ypatumų, pavyzdžiui, vietoj „taip“ jie visi sako „jo“. Tai šnekamosios kalbos požymis. Beje, dabar šnekamojoje kalboje paplito toks labai, mano galva, idiotiškas tarimas: vietoj „norėjo“ sako „noreo“, vietoj „žinojo“ – „žinoo“. Yra toks dalykas. Bet šnekamoji kalba juk visada skyrėsi nuo standartinės kalbos. Ar tas, kas sako „žiūreo“, „noreo“, rašo be j „norėjo“, „žiūrėjo“? Manau, kad parašo su j.

Paryškinimas pridėtas mano. Toliau šis paryškintasis žodis šiame įraše vartojamas ironiškai.

Tiesa, ta pačia citata, kaip ir kai kuriais kitais pasisakymais, doc. A. Smetona savaip jau pats išteisina jaunuosius kalbos kitimų iniciatorius.

Beje, tokių apibūdinimų nenorminei kalbai tenka ištisai. O šį konkretų atvejį pasirinkau todėl, kad istorinė spiralė retai kada užneša tokių taiklių paralelių.

Dabar palyginkime šį bei tą iš klasikinės prof. Z. Zinkevičiaus kalbos istorijos enciklopedijos:

(Zinkevičius Z., Lietuvių kalbos istorinė gramatika, I tomas, 217-218 p., leidykla „Mokslas“, Vilnius, 1980)

Visų pirma: jokiu būdu neteigiu, kad čia kalbama apie tą patį įvykį. *Dagijas, *šaltijas ir *žemija jau seniai yra atitinkamai dagys, šaltis ir žemė, o senųjų variantų nebelikę jau bent prieš tūkstantį metų.

Tačiau jūs pažiūrėkite: tai tobula paralelė su doc. A. Smetonos apraudamuoju kalbos kitimu.

Skirtumas tik tas, kad prof. Z. Zinkevičiaus atpasakotasis kitimas nėra idiotiškas™. Priešingai, tai yra vienas iš daugelio kitimų, kuris lietuvių kalbą padarė lietuvių kalba.

Turbūt kur kas iškalbingiau (ir be sarkazmo) tai pasakyta /u/zabulistan atsakyme (maždaug nuo vidurio) į klausimą Why are people often so dismissive of historical linguistics?.

Juk prieš dar daugiau tūkstantmečių, lietuvių, anglų, rusų, prancūzų ir dar daugybė kalbų buvo viena kalba, kuri diferencijavosi vėliau, ir diferencijavosi daugiausia tokio tipo kitimais.

Šie kitimai visi buvo idiotiški™, iš jų buvo tyčiojamasi, ir porai kartų̃ pasikeitus, galiausiai pamiršta apie juos. Siūlau pasižiūrėti, kaip maždaug lietuvių kalba atrodė prieš nusiritant paskutinei kelių tūkstantmečių idiotizmo™ bangai. Lygiai taip pat atrodė visos minėtosios kalbos, nes tuo metu tai buvo viena ir ta pati kalba. Įvertinkite skirtumus, idiotizmo™ turėję būti išties nemažai.

XIX amžiuje jaunagramatikių mokykla užtvirtino, kad „sound change is unstoppable: all languages vary from place to place and time to time, and neither writing nor media prevent this change“. Taip vienas jaunagramatikių postulatas apie garsinį kalbos kitimą persakytas Wikipedijoje. Juo prasideda ir bene kiekvienas angliškas įvadinis lingvistikos vadovėlis.


Vėlgi, atkreipsiu dėmesį, kad kalbos norminimas nuo to netampa bergždžias ar juo labiau blogas. Jei tauta nori džiaugtis archajiškais savo kalbos bruožais, kodėl gi nepasiūlius jai prislopinti tos kalbos kitimo, ar kažką panašaus. Bet būkime žmonės, duokime liaudžiai žinoti, kad tai yra labai ambicingas projektas, o ne vienintelis įmanomas doras kelias, iš kurio išklydę tampame beviltiškais nenaudėliais.

Ir visai neblogai būtų, kad oficialioji politika skirtų dėmesio ir pačiam „džiaugimuisi“ tais archaizmais, ne vien tik jų išlaikymui, nes priešingu atveju tų pastangų prasmė išties neaiški. Galėtų būti koks populiarinamasis kalbos istorijos įvadas, bet jo nėra. Tai galbūt čia teks jį parašyti.


Tačiau šiandien kalbos norminimo apaštalai žiūri į mus nekaltomis pasimetusiomis akutėmis. Jie nemeluoja nė žodžio, tačiau nekaltos pasimetusios jų retorikos dėka, didžiulė tautos dalis puoselėja faktams priešingus įsitikinimus. Vienokiu ar kitokiu būdu tauta įtiki, kad jei nevykdysime konkretaus kalbos norminimo projekto, kalbai nutiks kažkas blogo, kad ir ką tai reikštų. Dar ir dar kartą praminame tą patį ikimokslinio naivumo taką, bet bent jau nesame idiotai™. Dievaži, ar tik nebus taip, kad šie įsitikinimai kažkam labai naudingi.

Lyg ir reikėtų kviesti žmones atsiversti tą anglišką įvadinį lingvistikos vadovėlį. Tačiau tada žlugs taurus tikėjimas visais šiais įsitikinimais, kuriam priklauso išties nemaža tautinės dvasios tūrio dalis. O tada žlugs kalbininkų darbo vietos. Žlugs žmonės. Tai štai.

Paskelbta 2018-01-06