Universalioji gramatika. 1 dalis

Akivaizdu, kad N. Chomskis (konkrečiai, jo ankstyvasis lingvistinis teorizavimas) yra plačiai nesuprastas tarp Lietuvos lingvistų, tačiau iš mados ir inercijos vis vien reguliariai apšmeižiamas. Pamėginsiu šia rašliavų serija paįvairinti situaciją.

Šis įrašas dar nėra redaguotas, tačiau pirmąją ir antrąją šio įrašo dalis ketinama sujungti ir perpublikuoti naujai. Plačiau apie tai čia.

Žodžiu, man atrodo, kad neįmanoma suprasti Chomskio universaliosios gramatikos (UG) teorijos, prieš tai nesupratus jo indėlio į bendrą katalogą visoms pasaulio kalboms būdingų savybių, kurios dažniausiai vadinamos kalbinėmis universalijomis (KU). Atkreipkite dėmesį į niuansus skirtumuose tarp šių dviejų terminų.

Galima būtų paprastai teigti, kad Chomskis po savo atrastų KU, kurios pasirodė tikrai esmingos, tiesiog nusprendė pasižiūrėti į reikalą iš kitos pusės: galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse galbūt ne kalbinėje įvairovėje pasitaiko bendrų bruožų, o kaip tik, visos kalbos iš esmės yra vienos temos variacijos.

Ar rinksimės iškelti šias universalijas į pirmą planą prieš kalbinę įvairovę, ar nesirinksime, nėra taip svarbu. Tačiau kitas, nors ir gana panašiai skambantis klausimas yra kur kas svarbesnis:

Galbūt žmonės yra genetiškai „informuoti“ apie kai kurias kalbines universalijas, ir tai jiems vaikystėje padeda įsisavinti gimtąją kalbą?

(Žinoma, čia nekalbama apie sąmoningai prieinamą informaciją.)

Chomskis įsitikinęs, kad vienokia ar kitokia įgimta (ikisąmoninė) informacija, tam tikras kalbos archetipas, ar kalbai specifiški kognityviniai polinkiai, ar kad ir kaip juos bepavadintume, turi būtinai būti prieinami visiems žmonėms nuo gimimo.

Ir jis tai pagrindžia, tačiau tai yra atskira minties gija, negu jo atrastosios KU. Tai yra vadinamasis poverty of the stimulus argumentas. Kartu sudėjus jį su atradimu KU srityje, UG teorija įgauna visą savo pagreitį.

Pirmoji gija: Three Models for the Description of Language

Pasiruošimas

Čia apie tas universalijas. Chomskio atrastosios universalijos išryškėja pažvelgus į kalbą tokiu neįprastu kampu.

Pradėkime: sakiniai yra žodžių sekos, tačiau ne visos žodžių sekos konkrečioje kalboje yra sakiniai, net jei patys žodžiai toje kalboje egzistuoja.

Iš žodžių galima sumesti nerišlią mišrainę, kuri akivaizdžiai negebės perduoti prasmės, kad ir kokia meniška ji būtų:

Aš tave dvidešimt ir viena trečioji.

Bet kita vertus, galima pasakyti sakinių, kurie prasilenkia su tradicine logika, tačiau kalbiniu požiūriu niekuo neužkliūna:

Bespalvės žalios idėjos įnirtingai miega.

Nesvarbu, kaip apibrėšime tą „kalbiniu požiūriu“. Bet kokiu atveju, visi turi gebėjimą gana vienbalsiai skirstyti žodžių sekas į dvi grupes (žodžių mišrainė : įmanomas sakinys) pagal intuityvų požymį, kuris kaipmat tampa aiškus iš poros pavyzdžių. Chomskis vadina šį požymį gramatiškumu (grammaticality).

Esmė

Chomskis parodo, kad neįmanoma nupaišyti tokio tipo schemos (kad ir beviltiškai milžiniškos, bet baigtinės), kuri vaizduotų visus įmanomus anglų kalbos sakinius, ir netyčia nepavaizduotų nei vieno žodžių mišrainės atvejo:

Šioms schemoms taikomas angliškas apibūdinimas finite-state [models]. Jie netinka mūsų tikslui, tad yra neadekvatūs, ir mes juos metam lauk.

Pala, ne. Nemetam. Iš tiesų šios schemos labai įdomios. Jomis galima kompaktiškai pavaizduoti didžiulę žodžių sekų įvairovę, kad ir begalinę. Galima pavaizduoti arba vienokią įvairovę, arba kitokią įvairovę, daug skirtingų įvairovių. Toliau sakysiu „aibių“.

Šios schemos galų gale buvo nuodugniai ištyrinėtos. Joms atrasta ne tik įvairių praktinių taikymų, bet ir svarbių teorinių savybių.

Pavyzdžiui, jei anglų kalbą būtų įmanoma pavaizduoti tokia finite-state schema, ir dar krūvelę kalbų būtų įmanoma pavaizduoti kitomis finite-state schemomis, tuomet jau yra prigalvota kompiuterinių algoritmų, kurie iš protu suvokiamo skaičiaus pavyzdžių šias schemas atspėtų. Tai dar nebūtų tolygu kalbos išmokimui, bet pajudėtume grėsmingai arti to.

Tačiau finite-state schemas galima sukonstruoti tik kai kurioms aibėms, bet ne kitoms. Dėsningumai šių aibių sekose (sakiniuose) gali būti per sudėtingi, kad juos išeitų kompaktizuoti iki baigtinės, bet išsamios schemos.

Ir būtent žmonių kalbos ir yra per sudėtingos šiems modeliams.

Tad laukite tęsinio, kai kalbėsime apie sudėtingesnius modelius, tačiau dar ne tiek sudėtingus, kad galėtų vaizduoti visiškai bet ką ir netektų savo gerųjų savybių. Štai čia ir bus universalija.

Paskelbta 2018-01-09